Kai smuiko garsai palydi gyvenimo ar filmo veiksmą, visiems aišku – vyksta kažkas gražaus, malonaus, švelnaus, saldaus. Ne veltui norisi girdėti jautrias stygas ir skaitant apaštalo Pauliaus Himną (Dievo) meilei (mums) (1 Korintiečiams 13), ir popiežiaus Pranciškaus posinodinio paraginimo Amoris Laetitia ketvirtąjį skyrių. Kartais jaunieji Santuokos šventei ir užsisako styginių trio, tačiau, kaip neretai prasitariame, „reikalai sudėtingi“.
JAV leidžiamas žurnalas kunigams The Priest atliko kunigų apklausą, po kurios paaiškėjo, kad iš visų Mišių, laidotuvių, krikštynų, atlaidų ir kitų apeigų „sudėtingiausios“ yra Santuokos – jos mažiausiai mėgstamos. Neretai žmonėms svarbiausia, kad bažnyčia būtų graži ir jaunosios suknelė nuostabi, neregėta. Daug gėlių, daug žvakučių prie altoriaus ir suolų, barstomi tikri ar netikri žiedlapiai, giedama Ave Maria ir Panis Angelicus – mat katalikai vestuvėms giesmių neturintys. O kunigas bažnytiniuose dokumentuose pasirašo tikįs, kad jaunieji visiškai suvokia Santuoką tikėjimo akimis (ar širdimi)...
Laipsniškumas pastoracijoje, pradedantis Amoris laetitia aštuntą skyrių, taikliai atspindi sielovadininkų patirtį. Kartą amerikiečių parapijoje krikštijome lietuvių šeimos kūdikį. Prie krikštyklos ir dokumentų radau klebono raštelį: „Tėvai nesusituokę bažnyčioje – rūpestingai pravesk apeigas, gal susidomės Santuokos sakramentu.“ Brazilijoje kalnyno parapijos vadovė, sielovadininkė lietuvaitė pranciškonė sesuo Suzana tą sekmadienį talkinančiam kunigui sako: „Sekmadienio Mišiose švęsime prie pat bažnyčios gyvenančios poros 25 m. vedybinę sukaktį. Minėk juos maloniais žodžiais, kaip gražiai gyvena, išauklėjo vaikus, padeda vargstantiems. Gal prikalbinsime ir bažnyčioje susituokti?“
Prieš 40 m. dalyvavau Čikagos arkivyskupijos sielovadinėje konferencijoje. Joje buvo kalbama, koks svarbus sužadėtinių sprendimas tuoktis, todėl labai tinka, net jei tuokiamasi tik civiline santuoka, pasiūlyti jų ryžtą kurti šeimos židinį palydėti valandėle su Šventojo Rašto skaitiniais, malda, kokiomis apeigėlėmis – įspėjant, kad nemanytų, jog tai bažnytinė santuoka. (Kursuose minėta, kad šventiname automobilius, namus, žvakes, daiktelius, meldžiamės ir sunkiais atvejais, kaip antai laidotuvėse ar prie sunkiai sergančiųjų.) Žvelgiant atgal matyti, jog laipsniškai vyksta ir sutuoktinių vis gilesnis savo kelionės suvokimas – gyvena kartu, susituokia civiline santuoka, nusprendžia ryžtis sakramentiniam palaiminimui.
Neretas ir tarpinis žingsnis – noras tuoktis bažnytine santuoka, bet gamtoje. (Internete ar spaudoje matome jungtuves baseine, oro balione, zoologijos sode ar kitoje neįprastoje vietoje.) Su vyskupo leidimu JAV yra buvę vestuvių lietuvių stovyklavietėse (Dainavoje, Neringoje), kurios tikrai daugiamečiams dalyviams tapo vasaros ir jaunystės bendruomene, parapija. Kadangi sakramentai bendruomeniniai, Santuoka turėtų būti švenčiama bendruomenės (parapijos) bažnyčioje. Kaip palaikyti jaunų žmonių meilę gamtai, Dievo dovanotam pasauliui? Galima būtų bažnyčioje atšvęsti Santuoką su skaitiniais, giesmėmis, priesaika, laiminimu, o gamtos apsuptyje po Šventojo Rašto ištraukų mainyti žiedus, baigti malda Tėve mūsų ir ten pat likusį vakarą vaišėmis švęsti.
Stengiamės pradėti nuo to, kas yra, ir lydėti su viltimi ir pasitikėjimu ne mažesne nei mūsų Viešpaties globa.
Evgenios Levin nuotrauka
